psichagogika

psichagogika statusas T sritis švietimas apibrėžtis Psichiatrijos ir pedagogikos sandūroje besiplėtojanti mokslo disciplina, tirianti psichinių trūkumų ir sunkumų įveikimo metodus pedagoginėmis priemonėmis. Šį terminą 1927 m. įvedė A. Kronfeldas, „Psichoterapinio ugdymo mokslo“ autorius. Svarbiausias psichagogikos teiginys – psichiniai, nerviniai negalavimai ir sunkumai yra tikrovės ir bėgimo nuo jos padarinys. Todėl ligonio gydymo svarbiausias tikslas – padėti susivokti tikrovėje, ją objektyviai pažinti, suprasti jos reikalavimus, pozityviai prie jos prisitaikyti ir pritapti darbe, gyvenamoje aplinkoje. Tokia psichagoginio ugdymo praktika plėtoja stipresnį savo vertės ir atsakomybės sau ir aplinkai pajautimą. Pagrindiniai metodai: įtaiga, hipnozė, patarimai, aiškinimas, veiklos organizavimas. Užsienio pedagogikoje psichagogikos klausimai įtraukiami į mokyklinės pedagogikos, psichologinės pedagogikos arba pedagoginės psichologijos problematiką. kilmė gr. psychē + agein – vadovauti psichikai